Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-12-31

Kalėdinės Kardinolo mintys

Publikuota: Aurimas Guoga

Aguoga.lt svetainė laikinai neveikė. Tai dėl išorinio įsilaužimo, kuris sunaikino visą svetainės turinį. Laimei, visus duomenis pavyko atstatyti iš rezervinės kopijos. Kas suinteresuotas naikinti aguoga svetainės turinį - telieka spėlioti. Na, telieka bent jau pasidžiaugti tuo, kad kažkam šios mintys trukdo tiek, kad dėl jų yra pasirengę diversijoms.

O tuo tarpu man niežti rankos pakomentuoti kalėdinį kardinolo J.A. Bačkio sveikinimą, nes tai labai svarbu. Pirmiausia, ar verta ir sakyti, kad norinčių su manim padiskutuoti Bažnyčios tėvų taip ir neatsirodo. Nepadėjo nei asmeniniai kvietimai į Arkivyskupiją. Tad sunku susilaikyti nuo minties, kad šventiesiems tėvams tiesa ne pernelyg rūpi. Kaip siūlė jo šviesybė „Caritas” direktorius kun. Robertas Grigas, gyvenkime kiekvienas su savo tiesa ir netrukdykime…

Tačiau gyvenimas su klaidingomis idėjomis tik iš pradžių atrodo nekaltai ir neskausmingai. Žinote, kas vyksta, kai nedarote teisingų žingsnių savo darbovietėje. Žinote, kas vyksta šeimose, kai sutuoktinis primygtinai reikalauja vienokių veiksmų, o jūs darote visai ne tokius. Gyvenimas netiesoje - tai skausmas, kančia. STI jums pasakoja, kad statydami savo gyvenimą ant netikroviško pamato, neteisingai suvokdami dvasingumą, pasmerkiame savo gyvenimą ilgalaikei nesėkmei ir kančioms. Kaip čia neprisiminus garsaus anekdoto: pareina psichiatrinės ligoninės pacientai iš vaikštynių ligoninės aikštelėje. Jų kolega ir klausia: - „Tai ką įdomaus veikėte?”. O durniai vienas p er kitą entuziastingai pasakoja: „buvome baseine. Plaukiojome, vartėmės, šokinėjome nuo tramplino… O gydytojas dar sakė, kad jei geri būsime, sekantį kartą dar ir vandens pripils…”

Gyvenimas su netikromis dvasinėmis vertybėmis - tai ilgalaikė kančia, tai visuomenės pastangų frustracija. Matome, kokią ilgalaikę naudą gavo Šiaurės Europa iš M.Liuterio dvasinės revoliucijos. Lietuviai irgi reikia dvasinės revoliucijos, ir mes galime padaryti dar geriau.

Na gerai, prie Kardinolo sveikinimo. Per kalėdinį interviu Kardinolo žurnalistė klausia, kodėl Bažnyčia sulaukia tiek nedaug pretendentų į kunigus. Į tai Jo šviesybė Kardinolas atsakė, kad šį klausimą jis nori užduoti liaudžiai: ar jai reikia kunigų? Jis sako, kad liaudis neretai nusigręžia nuo savo ganytojų, nes susitelkia ties tais keliais atvejais, kai kunigai paklysta… O kiek kunigų gerų ir kaip jie tauriai vykdo savo misiją!..

Tačiau noriu atkreipti malonių skaitytojų dėmesį į štai ką - Švenčiausioji Bažnyčia niekuomet piktnaudžiavimo reiškinių neviešina, kol susitepę kunigai neprasišviečia. Neišmeta jų iš Bažnyčios, sąmoningai juos dengia. Bažnyčia juos baudžia tik tokiu atveju, jei to nedarymas sukeltų pernelyg didelę žalą viešėjai opinijai apie pačią Bažnyčią.

Taigi bažnyčia pasyviai bendradarbiauja su pedofilais, praktikuojančiais homoseksualais ir pan. Kunigai, kol tai įmanoma, dėl nieko neatsako. Taip pat matome tam tikrų paralelių ir su mūsų valdininkais - šiuos valstybė taip pat dangsto kaip įmanydama. Ar kada girdėjote, kad Bažnyčia išviešintų kokį atvejį, kai, tarkime, kunigas išvagia Bažnyčios lėšas? Nejau tokių atvejų taip niekuomet ir nepasitaiko?

O dabar prisiminkite, ką juridinis kodeksas sako apie pasyvų bendradarbiavimą su nusikaltėliais. Pavyzdžiui, jei sąmoningai mėgintume dangstyti žmogžudį, jums tektų už tai atsakyti pagal baudžiamąjį straipsnį. Ši nuostata, be abejo, visiškai teisinga - jei tokia negaliotų, kiekvienas norintis galėtų nebaudžiamas nuomoti savo kambarį galvažudžiui, o šis turėtų jaukią prieglobstį, kas leistų jam ir toliau žudyti ar kitaip nusikalsti.

Taigi iš juridinio kodekso akivaizdžiai matome, kad geram žmogui nepakanka tik nedaryti nieko blogo. Kaip yra pasakęs konservatyvizmo ideologijos pradininkas E.Burkas, „kad įsigalėtų blogis, pakanka, kad geros valios žmonės nieko nedarytų”. Todėl ši katalikiška nuostata - aš esu geras, nes niekam nieko blogo nedarau - yra nuodinga. Geras žmogus yra tik tas, kuris reikiamoje vietoje supyksta, kuris nedvejodamas būna blogas blogiui. Save geriečiu laikantis blogas žmogus taip pat supyksta, tačiau tik tuomet, kai jau būna per vėlu. Geras žmogus turi iš karto stoti į kovą su blogiu - antraip jis yra blogis po gėrio k auke.

Islamistai dažnai sako: mes taikūs, tik O. Bin Ladenas siaubūnas. Va jūs su juo ir diskutuokite… Tačiau pats islamininkai paprastai nemato reikalo kovoti su bin Ladenu - jie šį darbą palieka vakariečiams. Pasyviai stebi ir niršta, kai šios kovos drožlės paliečia ir „niekuo dėtus musulmonus”.

Deja, visas islamas nėra toks jau nekaltas. Jei jie nekovoja su jų gretose tarpstančiu blogiu, tai užnuodija visą grupę. Tą mes turime aiškiai suprasti, nes dažnai ir lietuviai pasyviai stebi blogį. Deja, geras žmogus, jei jis yra geras blogiui, yra nuodingas žmogus - blogis po gėrio kauke.

PS Ši įžvalga pagaliau paaiškina, kodėl žydai dėl nacių nusikaltimų jau seniai nebekaltina vokiečių, o taip dažnai užsipuola mus. Vokiečiai patys aktyviai kovoja tiek su nacizmu, tiek su antisemitizmu. Prie kiekvienos nacių sueigos matome dar didesnę antinacišką demonstraciją. O mūsų tarpe daugybe „pamirštų”, nenuteistų žydų žudikų. Šių asmenų patraukti į teisingumą neskubame, niekas tuo nesirūpina. Taip sutepta tampa visa visuomenė. Ir vėl pasikartosiu - krikščionybė mus nuodija labiau, nei norime tuo patikėti…

PS Jei kas pasiilgste mano žinučių, įsigykite žurnalą “Kelionės ir pramogos”. Ten net 2 straipsniai.

Patiko (0)


Atgal į: Kalėdinės Kardinolo mintys